Valstybės šimtmetis: Vėlinių žvakių šviesoje

Print This Post

23215694_2012419879006900_6520336642568889356_oLapkričio 2 d. Paparčių MDC kartu su Paparčių krašto bendruomene organizavo renginį „Vėlinių žvakių šviesoje“. Šis renginys taip pat buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Vėlinės (kitaip dar Ilgės) – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji lanko mirusiuosius kapuose, uždega atminimo žvakutes. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.

Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Ne veltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. (Iš: https://day.lt/sventes/straipsniai/velines) Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius artimuosius.

Po pamokų mokiniai, susirinkę į bendrą ratą, dekoravo žibintus, kuriuos vėliau nešė į MDC salę ir išdėliojo salės erdvėje. Salėje tapo jauku, ramu, gera…

Renginys prasidėjo tyliais klasikinės muzikos garsais, išgirdome paslaptingą žibintininko atsiradimo istoriją, degėme žibintų žvakeles už mirusius Lietuvos laisvės gynėjus, partizanus, mirusius mokytojus ir mokinius, gimines ir artimuosius, klausėmės Nijolės Sedleckaitės ir Solveigos Armonavičienės skaitomų Justino Marcinkevičiaus eilių, vaišinomės sausainiais ir arbata, šiltai bendravome. Žibintų žvakių šviesa mums priminė, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada šilta ir šviesu. Sielos šviesa ir yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, prižiūrėti ir neleisti tai šviesai užgęsti.

Informaciją parengė socialinė pedagogė Daiva Janonienė

  • 23215445_2012108869038001_102989870865133911_o
  • 23157166_2012108805704674_6756902074418630135_o
  • 23157372_2012108615704693_4110330783051554252_o
  • 23270238_2012108605704694_7649501639344817386_o
  • 23213438_2012108892371332_435300259738403121_o
  • 23270109_2012419815673573_8985211325282266039_o
  • 23213394_2012417952340426_708145539553288412_o
  • 23275758_2012108675704687_7192434007295554420_o
  • 23270551_2012418945673660_7993083311489170693_o
  • 23213102_2012108739038014_8117641059822334897_o
  • 23215591_2012419252340296_5222321871958908412_o
  • 20171102_204017
  • 23270564_2012418942340327_6705474178076247745_o
  • 20171102_204023
  • 20171102_204055
  • 20171102_204011
  • 23270335_2012419509006937_6042776338115940427_o
  • 23215826_2012419569006931_4766623244433132956_o
  • 23215863_2012108689038019_8169245130987815689_o